Panama

Ji visai čia pat, vos 5 valandos skrydžio, o savo tropiniu klimatu ir daugybe užsiėmimų išverčia iš koto tiek aukštos klasės turizmo beieškančius, tiek kultūrinio ir laukinio patyrimo išsiilgusius. Net sunku patikėti, kad tokiame mažame žemės lopinėlyje rasite egzotinius tropinius miškus, knibždančius spalvingų ir skardžiabalsių paukščių, drugių ir visokiausios kitokios gyvūnijos, žalių kalnų masyvą, Karibų bei Ramiojo vandenyno paplūdimius (kiekvienam pagal skonį), daugiau nei 1,500 salų salelių, senąsias indėnų gentis, tvirtai išlaikiusias savo kultūrą ir tradicijas… Panamos miestas, besididžiuojantis savo naująja ir senąja architektūra, su turtingu ir spalvingu naktiniu gyvenimu traukia jaunąją kartą. Populiarumu nenusileidžia ir atokesnės poilsiavietės, kur viskas įskaičiuota, ar visiškai laukinio turizmo oazės. Užsiėmimų tiek daug: nardymas, sportinė žūklė, banglentininkų pamilti paplūdimiai – viskas čia, kad tik laiko užtektų viskam išbandyti!
Panama dar nėra taip išpopuliarėjusi, kaip Kosta Rika ar Meksikos paplūdimiai, todėl ir kainos čia kol kas daug prieinamesnės, negu anksčiau minėtuose kraštuose. Puikiai pamenu tuos draugiškus ir kiek su nuostaba sekančius vietinių žvilgsnius: nors savo balta oda nelabai ten ką nustebinsi, tačiau, matyt, dviratis, kaip keliavimo priemonė, kėlė smalsumą. Baltaodžių čia daug, kaip ir metisų (baltaodžių ir vietinių indėnų kraujomaiša). Be jų čia dar gyvena 7 skirtingos senosios tautelės. Viena jų – šalies Šiaurėje sutinkami Ngobe žmonės, kurie iškart patraukia akį savo spalvotais rūbais ir nuostabiais smulkių spalvingų karoliukų vėriniais. Sostinėje dažnai galima pamatyti Kuna genties moteris. Atrodo, kad tropinis klimatas vietinius indėnus įkvepia spalvingiems apdarams. Keista jas tokias margas ir visas, kaip viena mažaūges matyti miesto gatvėse ar dar keisčiau – prekybos centre tarp skubančių modernių miestiečių. Man jos pasirodė tiesiog nuostabios ir nesitvėriau savyje belaukdama kelionės į Kuna Yala salas – vadinamąjį rojų žemėje. Šįkart ir norėčiau plačiau papasakoti būtent apie šios genties žmones ir išskirtinį jų gyvenimo būdą.

San Blas salos kartu su tam tikra teritorija žemyninėje Panamoje bei Kolumbijoje yra Kuna indėnų žemės su sava, nuo šių šalių įstatymiškai visiškai nepriklausoma santvarka. Po ilgo vietinių indėnų engimo, šalims besivystant ekonomiškai ir strategiškai, jos nepasidavė ir išsikovojo išliekamąsias teises į savo žemes bei nuo seno puoselėtas tradicijas. Už autonomiją Kuna indėnai sutiko leisti savo vaikus į mokyklas, kurios padėtų jiems išmokti ispanų kalbos bei integruotis į sparčiai besivystančias Panamą ir Kolumbiją. Pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai Kuna gentyse yra žūklė pardavimui, bananų bei kokosų auginimas ir tik šių indėnų moterims būdingų Molų siuviniai. Kai kur moterys savo rankdarbiais išlaiko visą šeimą. Mola – tai kelių skirtingų spalvų audinių sluoksnių siuvinys, kuris iškarpytas ir siuvinėtas taip, kad atveria nuostabiausius kasdienius ir fantastinius raštus bei scenas. Originaliai molos buvo kuriamos nusakyti Kuna žmonių istorijai, todėl nenuostabu, kad yra daug molų kolekcionierių bei etnografinių muziejų. Mes taip pat praleidome valandų valandas rinkdamiesi tai, kas mums buvo gražiausia parsivežti atminčiai.
Nors Kuna žemės yra uždaros eiliniam pakeleiviui (reikia gauti leidimus į jas įvažiuoti), vis dėl to, turizmas yra vienas iš pagrindinių Kuna žmonių pragyvenimo šaltinių. Mūsų draugas Džeimsas iš Airijos, keliavo per žemyninę Kuna gyvenviečių dalį, tačiau pasiekti laivo, kuriuo toliau jis plaukė per San Blas salas į Kolumbiją, savo motociklu jis negalėjo. Kuna įstatymai leidžia į jų teritoriją įvažiuoti tik jų pačių keturračiams. Taigi, teko samdyti transportą pergabenti motociklui iki pakrantės. Mes ten nevykome: link Kolumbijos pajudėjome iš istorinio paveldo vardą visai neseniai gavusio senojo uostamiesčio Portobelo samdomu burlaiviu, taip pat neaplenkdami San Blas salų. Portobelo – nuostabus mažytis miestelis su puikiai išsilaikiusiomis gynybinėmis uosto sienomis, net ir su senosiomis patrankomis ten pat, kur jos stovėjo Ispanų laikais. Ne mažiau įspūdinga yra ir miesto De san Felipe bažnyčia, kurioje garbingai saugoma Juodojo Kristaus statula. Istorijų daug ir įvairių, kodėl Kristus yra juodas. Statula bei pati vietovė apipinta šimtais legendų ir stebuklų istorijų. Čia kasmet spalio 21 d. suguža tūkstančiai piligrimų prašyti stebuklų.

Žinoma, galima ten nuvykti daug greičiau, tačiau plaukimas burlaiviu irgi yra dalis kelionės nuotykio ir patyrimo. Tiesa, mano atveju, tai buvo ilgas kankinantis kelias, nes esu labai jautri jūros ligai, todėl iki pat salų pasirinkau gulėti ir nieko nevalgyti. Tačiau pasiekus salas, širdis net apsalo nuo nepaprasto, tiesiog atvirutinio rojaus vaizdo: vanduo žydras, kaip nudažytas, o gelsvo smėlio mažutės salelės, apaugusios palmėmis, teikiančiomis pavėsį pavienėms šiaudinėms trobelėms, atrodė tarsi miražas! Aš net akis pasitryniau, kad patikėčiau, jo visa tai tikra… Kuna moteris jau buvau mačiusi Panamos mieste, todėl jų spalvinga apranga nebenustebino, tačiau nenustojo žavėti jų spalvų deriniai ir molų, apjuostų per krūtinę, dailumas. Salose praleidome 3 dienas. Vieną vakarą vakarieniavome svečiuose pas Kuna indėnus, jie mums patiekė smėlyje užkastame lauže keptą didžiulę barakudą su ryžiais bei omarus. Buvo nuostabu! Be abejo, visos moterys sunešė parduoti savo rankdarbius. Negalėjau atitraukti akių nuo jų: visos pasipuošusios spalvingais apdarais ir visos su įvertais auksiniais žiedais per nosies kremzlę. Kaip sužinojau, tai moterystės simbolis. Kiekviena mergaitė sulaukusi pirmojo periodo, taip įšventinama į moterystę ir tampa tinkama į žmonas.
Kitas dienas visi mes praleidome skirtingai: kas tiesiog gulėjo salos pakrantėje ir grožėjosi aplinka, kas skaitė, kas ėjo ratais aplink salą, dar kiti nardė palei rifus, na o mes – pasirinkome stebėti, kaip viena šeima gamino kanoją. Norėjome fotografuoti ir filmuoti, bet jie neleido be mokesčio po $1 už kiekvieną nuotrauką. Numojome ranka tam kartui. Sėdėjome, stebėjome ir tiesiog gėrėme žavingą vaizdą atmintin, kad liktų ilgam. Savo laužyta ispanų kalba ir rankų pagalba kalbėjomės apie jų gyvenimą, tradicijas. Po kiek laiko iš kuprinės išsitraukėme vaisių ir gaivių gėrimų, kaip ir įpratę pasidalinome su visa šeima – gėrimai tėvams, o vaisius padalinome vaikučiams. Palaipsniui mes gražiai susidraugavome, tada jau niekas nebeprieštaravo nei fotoaparatui, nei video kamerai. Žilvinui netgi teko pabandyti skaptuoti kanoją, tačiau tai pasirodė ne toks jau lengvas darbas neįgudusiai rankai, todėl žaismingas juokas nuaidėjo tarp vietinių vyrų. Mažylis berniukas, gal vos vienerių, žaidė ant kranto su jūros žolėmis ir bangų atneštomis lėlių bei batų nuolaužomis. Žavėjomės: ji visi atrodė tokie laimingi.
Palikti salas buvo labai sunku, kažkaip viskas čia užsimiršo ir tarsi sustojo… Prisiekėme sau, kad būtinai sugrįšime. Net neabejoju, kad taip ir bus! Ir kietiems labai norisi tokias vietas parodyti, nes, kaip taisyklė, pasakojimai ir fotografijos niekada neatskleidžia pilno vietovių grožio ir žavesio.