Buenos Airės – visų miestas

Juk vis dėlto prakeliavome čia net 18 mėnesių. Gyvenimo vėjai šįkart pasuko kelią namo, o, gal, turėčiau sakyti atgal, nes namų sąvoka bekeliaujant įgavo visiškai kitą prasmę – tai ne kokia konkreti vieta, o jaukus priklausymo kažkam kažkur jausmas. Kaip namuose jautėmės daugelyje vietų. Dažnai tiesiog nenorėdavom iš ten išvažiuoti. Jausmas nepaaiškinamas, jis tiesiog buvo… Kai kur pririšo ramybė, kitur ypač ryški ir atsidavusi kultūrinė dvasia, nors ir visai nepanaši į mums įprastąją, dar kitur – žmonių laisvė. Laisvė būti kitokiu, laisvė nebūti pasmerktam ar atstumtam, laisvė pasirinkti ir tiesiog būti. Namuose jautėmės ir El Remate – Gvatemaloje, ir Quito – Ekvadore, o labiausiai širdį pavergė Argentina. Čia norėjome likti visam laikui net keletoje vietų: Salta mieste, ir El Chalten, o pačiame didžiajame Buenos Airių mieste, rodės, žinome viską net užsimerkę. Turiu pripažinti, kad teko pažinti tik mažutę šio didelio, triukšmingo ir judraus miesto dalį, praleidome čia nei daug nei mažai laiko – vieną mėnesį, tačiau savas jausmas neapleido. Kasdien mynėme tą patį šaligatvį į Subte požeminio traukinio stotelę, pažinome miesto dienos ritmą – žinojome, kada miestas juda, kada tyli, kada juokiasi ir, kada spinduliuoja didžia Argentinietiška energija.
Buenos Airės – labai lankomas ir turistų mėgiamas miestas. Turbūt labai patraukli yra rajonų įvairovė, išsiskiriančių ne tik architektūra, bet ir veikla, žmonėmis, paskirtimi, saugumu ir spalvomis! Kaip antai, La Boca garsėja dėl dviejų priežasčių: garsiojo Argentinos “La Bombonera” stadiono ir spalvingųjų Caminitas gatvelių. La Bombonera, nors ir labai jau nesimpatiškas ir gremėzdiškas statinys, laikomas viena lankytiniausių vietų Buenos Airėse. Tai juk Boca Juniors garsiojo futbolo klubo namai! Neatsiras nė vieno, kuris nežinotų Diego Maradonos! Pilnutėlaitis stadionas rėkia, staugia, dainuoja ir turistus smalsuolius gąsdina, ypač kai Boca Juniors žaidžia su savo amžinais priešais – River Plate. Sako, tai nepakartojama patirtis – didesnės futbolo fanų dvasios nei su žiburiu nesurasi. Na, o menams prijaučiantys daug mieliau pavaikščios ryškiomis spalvomis išmargintame Caminitas rajonėlyje. La boca iš ispanų kalbos išvertus reiškia “bura”, o jis įsikūręs prie pačios upės ištakų, todėl visai nenuostabu, kad toks šio rajono pavadinimas. Be to, jis visad buvo pagrindinis laivybos taškas, čia visados gyveno jūreiviai ir laivų darbininkai. Gal todėl ir namai čia tokie spalvingi, nes išdažyti tais pačiais ryškiais laivų dažais, vis atlikdavusiais nuo darbų. Šiaip vietiniai nerekomenduoja turistams klaidžioti giliau La Boca gatvėmis, rajonas nėra pats saugiausias. Teko pastebėti, kad vis dėlto tango mokyklų būtent čia daugiausia. Ir pačiose Caminitas gatvėse, kiekvienoje kavinukėje ir kur tik yra vietos – groja traškantis tango įrašas, kurio tyliu ritmu aistringo šokio sugebėjimus rodo ir jauni, ir seni. Lygiai taip kaip ir San Telmo – bohemiškoje Buenos Airių teritorijoje. San Telmo pilnas mažų hostelių ir yra ypač mylimas turistų neformalų, jaunų, muzikalių, kūrybingų ir tiesiog laisvę ir gyvenimą mylinčiųjų. Ryte, vos įžengus į gatvę, pasitinka malonus miesto šurmulys, iš kavinukių vilioja karštos kavos ir medialunų (pusmėnulio formos bandelių) kvapas, vartomų laikraščių šnaresys ir pusryčiaujančiųjų bendravimas. Įkvepi visa tai ir nejučiomis tampi visa to dalimi. Įsidienojus kavos kvapą užgožią empanadų (panašių į lietuviškus kibinus) bei kitų kepinių kvapai, o pagrindinė san Telmo senamiesčio gatvė dukart savaitėje – trečiadienį ir šeštadienį – prisipildo gatvės prekeivių, su pačiomis įvairiausiomis prekėmis. Ko tik širdis geidžia, visko rasite: piešinių, papuošalų, odos ir metalų dirbinių, mezginių, siuvinių ir visų kitų grožybių. Čia daug galerijų, o dar daugiau – sendaikčių parduotuvėlių. Na, o kas norėtų „paragauti“ Argentinos liaudies tradicijų ir patiekalų, turėtų sėsti į autobusą ir važiuoti į kitą miesto galą – Mataderos, kur vyksta gaučių, vietinių fermerių turgus. Čia dirbiniai labiau tradiciniai, dauguma prekeivių pardavinėja sūrius, džiovintas mėsas, uogienes, kepinius ir, žinoma, jokiu būdu negalima apsieti be tikros argentinietiškos parillos – ant grotelių keptų šonkaulių, jautienos kepsnio ar kraujinių dešrų. Dar žiū – ir liaudies šokių rate atsidursite! Na, bet grįžkime atgal į miesto centrą. Beklaidžiojant po dideles ir mažas miesto gatves, pilnutėles žmonių (taip ir nesupratau, kaip ten ir kada žmonės dirba…), atklysti į pagrindinę miesto aikštę su rožiniais prezidentūros rūmais priešakyje. Sako, sienos krauju dažytos, ne žmogaus, tačiau krauju. Na, ilgainiui legendos vis tiek sukurs savo mistinę interpretaciją…

Istoriškai niekuo nenusileidžia, o architektūros įmantrumu visa aplink toli pralenkia gražusis Ricoleta. Čia ne vienas statinys, ne vienas dvaras ar šeimos namai, pastatyti pagal tikslias ir pačias įmantriausias to meto europietiškos architektūros madas. Turtingieji tuomet laivais atsiplukdydavo ne tik pačius garsiausius Europos architektus, bet ir viską nuo marmurinių plokščių ir kolonų iki baldų, gobelenų bei visa kita, ką įmantriausią ir madingiausią buvo įmanoma įsivaizduoti. Sako, buvęs laikas, kada didžiuliuose rūmuose gyveno tik du žmonės, o namus prižiūrėjo 20 tarnų. Tokių turčių tatai rajonas čia ir dabar. Rodos, net gatvės išblizgintos ir kvepia, o pro skoningas vitrinas galima žvilgtelti į vardinių parduotuvių galerijas. Kas atras pastatas – kokios nors šalies ambasada. Vienitelės JAV ambasados negalėjome fotografuoti: išpuolė apsaugos darbuotojas, vos fotoaparato neatėmė. Ech, ta mūsų paranoja…Na, labiausiai už viską miesto lankytojams Ricoleta žinoma dėl savo didingų kapinių, kur amžinam atilsiui atgulė visa Buenos Airių aukštuomenė. Mums, nežinantiems daug apie Argentinos kultūrinį paveldą, daugelis pavardžių nieko nesako, tačiau, turbūt, nerasite nė vieno, kuris nežinotų garsiosios vargšų užtarėjos prezidentienės Evos Peron, Madonos atkartotos garsiosios Evitos, kuri, beje, taip pat čia palaidota savo tėvo šeimos tomboje po didžiulėmis užvirintomis metalo plokštėmis, nes dės legendų ir prietarų Evos kūnas ir kapas buvo vogtas ne kartą. Ricoleta kapinėse tombos viena už kitą gražesnės, išmonei ir skulptūros detalėms ribų nėra. Ne veltui net 80% visų Buenos Airių kultūrinio paveldo paminklų yra būtent čia. Kapinės – tarsi atskiras miestas, turi net savo gatves. Tarp amžiams išstatytų fantastiško grožio tombų slepiasi senesnieji, apleisti, galbūt niekam nebepriklausantys kapai, voratinkliais užkloti, aptrupėję, girgždančiomis praviromis durimis, kur kartkartėmis pro plyšį nuo sukežusių lentynų vienas ant kito sukritusiuose ir suskilusiuose karstuose saulės šviesoje boluoja mirusiųjų kaulai, įsisupę į pageltusių nėrinius…

Labiausiai už viską stebina tai, kad čia pat, šalia prabangių ir gražių rajonų įsipynusios vadinamosios Villos – vargetų rajonai. Jos net pavadinimų neturi, tik kaip kokie nelaimėliai skaičiais pakrikštyti. Štai viena pavojingiausių – Villa 31, į kurią joks vietinis kojos kelti nenorėtų, įsikūrusi pačiame Buenos Airių centre. Mums buvo labai smalsu, kas gi ten tokio ypatingo? Tačiau teko proga susidurti su žmogumi, kuris po sunkių sužalojimų vos išliko gyvas, jis mus galutinai įkalbėjo į Villas kojos nekelti. Sakė, daugiausia duotų 5 minutes išnešti kailį jei bent gyvam, tai tikrai tuščiam ir nuogam. Policija ten kojos taip pat nekelia. Villos – pačios sau valdovai.
Tiek daug galima Buenos Airėse nuveikti, kad net galva sukasi! Geriausia pirma susipažinti su vietove Autobuso ture apie visą miestą, o toliau, jau kam ko širdis geidžia. Kas drąsesnis ir muzikalesnis, nepagailės gan nemažos sumos tango šou – vakarienei ir tango šokių koncertui, kiti gi, kas su vaikais ar tiesiog gamtos mylėtojai, gali užsukti į didelį gražų ir žalią zoologijos sodą pačiame Palermo šurmulyje, čia pat stadionas, kur galima pažiūrėti Polo rungtynes, o vos per gatvę – vyksta uždaros arklių lenktynės. Netradicinės muzikos mėgėjai tikrai nepraleis garsaus visame pasaulyje pirmadieninio būgnų šou. Dėmesio vertas ir modernusis stiklu spindintis Puerto Madero kvartalas, su grakščiu Moterų tiltu… Tikrai drąsiai kloju, kad kiekvienas atras, ką veikti Buenos Airėse, kad tik to laiko užtektų įsijausti…

– Diana Aleknaite