Argentinoje paliekame savo širdis

O gal mums taip pasirodė atvykus iš Bolivijos, kur ilgą laiką keliavome laukinėje gamtoje, kur aukštikalnių plynėse gyvena tik tie, kurių šeimos ten buvo per amžius, klimatas atšiaurus ir negailestingai vienišas. Naujakurių ten tikrai nė su žiburiu nerasi. Pasiilgome kitokio judesio, pasiilgome minios ir net pačios mums kadaise taip įgrisusios civilizacijos. Ir, nors šiaurinė Argentina labai stipriai skiriasi nuo kosmopolitinės šalies sostinės Buenos Airių, patikėkite, argentinietiškas temperamentas išsyk pasijuto. Pagaliau gavome tikros geros kavos! Ligi pasiekiant Argentiną, jautėmės neblogai pramokę ispanų kalbą, tačiau čia nesupratome nieko, ką žmonės sako. Užtruko kelias dienas, kol ausys priprato prie garso “ž” vietoje įprastojo “j”. Labiausiai pastebėjome žalumą, kurios taip pasiilgo akys per tą laiką, kurį praleidome Bolivijos aukštumose. Miesteliai, išsibarstę palei kelią į Pietus, tarsi žalios oazės viliojo iš toli. Mums, bekeliaujantiems dviračiais, tai buvo geras stimulas judėti į priekį. Siauruose kanjonuose, kuriuose vinguriavo kelias, buvo labai vėjuota ir, kaip taisyklė, vėjas buvo mums visai nepalankus – pūtė tiesiai į nosį. Todėl tos žaliosios oazės tapo simboliškomis pertraukėlių stotelėmis”…
Dabar, bevartant savo kelionės dienoraštį, prisiminimai kaip lavina užplūsta mintis. Ne veltui visi sako, kad pabuvęs Argentinoje, ten palieki dalelę širdies. O ilgesys sugrįžti visad kirba viduje. Ji tokia temperamentinga, aromatinga, spalvinga… Viskuo Argentina turtinga. Pirmiausiai pastebėjome, kad parduotuvės ir turgeliai lūžta nuo vaisių, daržovių ir visokiausių kitokių gėrybių gausos. O ir mėsos mėgėjams Argentina turi daug ko pasiūlyti. Juk čia steiko (Carne Asada) tėvynė, taip pat ir mums, lietuviams, taip gerai pažįstamos kraujinės dešros ir visokiausių kitokių mėsos gaminių rojus. Miestų turgeliai ir mažos kavinukės vilioja karštų empanadų (panašių į kibinus) aromatu, kurios, beje, čia visai kitokios, negu bet kurioje kitoje Lotynų Amerikos šalyje. Didžiuosiuose miestuose stipriai jaučiama europietiška įtaka.
Jei nuspręstumėte ten vykti, tai kiekvienas, ten besilankęs, pasakytų, kad kelių savaičių ten tiesiog fiziškai neužtenka. Reikia pamatyti tiek daug! Mes su Žilvinu vien Buenos Airėse praleidome mėnesį ir be perstojo turėjome ką naujo veikti ir pamatyti. Bet svarbiausia, laikas reikalingas tam, kad visa dvasia pajustumėte ir įsijaustumėte į argentinietišką gyvenimo ritmą, kad suprastumėte, kodėl pas juos viskas būtent taip.

Pirmoji mūsų dienos stotelė buvo nedideliame Tilcara miestelyje. Šiek tiek suabejojome, ar reikia čia stoti: turistiniai autobusai judėjo pirmyn ir atgal beveik virtine. Visada įtariai žiūrėdavome į tokias apgultas vietas dėl jų dirbtinumo – dažnai tokios vietos prisitaiko prie turistų įnorių bei patogumų ir paranda savo unikalų veidą. Be to, tokiose turistinėse vietose maistas ir nakvynė dažnai yra brangesni. Tačiau sustojome čia, nes jautėmės nusipelnę poilsio po ilgų klajonių Bolivijoje. Restoranėliai čia ne tik atrodo labai aukštos klasės, bet tokie ir yra: dizainas kaip iš katalogo, o maistas tirpsta burnoje. Pats miestelis prisiglaudęs Humahuaca kalnų upelio pakrantėje, su kolonijinio ir terra cota stilių derinio architektūra, akmenimis grįstomis gatvėmis ir be galo jaukia slėnio atmosfera, iš visų pusių apsuptas raudonai violetinių kalnų. Vos iškėlus koją iš čia, mus apsupa per amžius suformuoti gamtos paminklai, tokie kaip Pucara su savo 900 metų senumo fortu ir botanikos sodu, neabejotinai verti dėmesio.
Negalėjome Tilcaroje ilgai užsibūti, skubėjome tolyn į Pietus. Kita stotelė, kurioje turėjome mini atostogas – Salta. Sąžiningai sakau, jei gyvenčiau Argentinoje, tai tik čia! Visa širdimi pamilau šį miestą. Salta, įsikūrusi jaukiame slėnyje, tarsi amžino pavasario miestas. Ji didelė ir, kaip aš sakau, jaukiai senovinė. Negaliu pasakyti, kas labiausiai jaudino: ar rytinė tyla mieste, ar viliojantis šviežių kepinių kvapas, o gal gražios gatvės, kuriose nė sykio nesijaučiau pavojuje. Šis miestas alsavo tokia ramuma, o aš – ritmiškai kartu su juo, kai tuo pat metu vos už kampo pagrindinė miesto aikštė vidurnaktį buvo pilna besišnekučiuojančių žmonių, lakstančių vaikų ir viskas vyko pilnu tempu, tarsi viduryje dienos… Tokia argentiniečių dienotvarkė ir gyvenimo stilius turbūt labiausiai ir „išvertė iš klumpių“. Restoranai, pasirodo, čia atsidaro ne anksčiau 8 val. vakaro. Nors ir baltomis staltiesėmis dengtais stalais, jie yra labai prieinami visiems. Tai ne prabangos rodiklis, o šeimų susibūrimo vieta, kai visi susėda prie gausaus stalo ir, vakarieniaudami, kartu bendrauja. Šitai čia visiems įprasta ir patogu. Na o vynas – neatsiejama argentiniečių kultūros dalis ir vieni geriausių argentinietiškų vynų yra kilę iš Saltos ir šalimais esančio Cafayate regionų. Klimatas ir dirva čia puikūs net keletui labai skirtingų vynuogių. Gerai žinomi vynai iš Saltos yra Melbec bei Cabernet Sauvignon. Tačiau labiau už visus savitas ir būdingas išimtinai tiktai šioms vietovėms yra baltas Torrontes vynas. Nekantraudami paragauti vietinių vynų, suskubome į parduotuvę. Deja, nuo 11val. ryto iki 4 val. po pietų ar dar vėliau čia siesta – miestas ilsisi. Visos parduotuvės, kavinės ir verslas užsidaro… Niekaip nesuvokiau: tai kada čia žmonės dirba? Toliau, keliaujant po Argentiną, tai mūsų taip jau nebestebino, mes prisitaikėme, išmokome viskuo apsirūpinti tinkamu laiku, tačiau prie tokio gyvenimo būdo taip ir nepripratome.
Su širdgėla palikome Saltą. Jaučiau, kad dažnai ją prisiminsiu. Tačiau nuobodžiauti nebuvo kada: raudonų kalnų kanjone, kartas nuo karto nustebinami triukšmingų ryškiai žalių urvinių Patagonijos papūgų, privažiavome La Garganta del Diablo (liet. Velnio gerklė) – lietaus vandenų išgraužtą natūralų kupolą su gilia skyle apačioje. Sako, akustika čia – ypač gera. Laimingieji, užvertę galvas į dangų, čia aplink gali pamatyti didingai sklandančius kondorus. Na ir žinoma, lankėme bene kiekvineną pakeliui pasitaikiusią vyninę, ragavome jų vynus ir grožėjomės vynuogynų laukais. Kelias į Cafayate buvo ypač dramatiškas, raudonas kanjonas atvedė į slėnį, žaliuojantį kuo kitu jei ne vynuogynais. O bene kiekvino jų viduryje stūgsojo didžiulis baltas dvaras. Na bet jei tai dar nesužavėjo, o ka jeigu pasakysiu, kad kelias vedė tiesiai pro Mėnulio slėniu vadinamą vietovę, dar kitaip žinomą Ischigualasto vardu, kuris laikomas dinozaurų žeme. Tai viena žymiausių paleontologinių pasaulio vietų ir vienas didžiausių dinozaurų skeletas rastas kaip tik čia. Aplinka tikrai atrodo stulbinančiai, kaip kitoje planetoje, dėl erozijos išgraužtų įvairiausių formų uoloje.
Pravažiavome ir garsiąją Mendozą – vynų sostinę. Pats miestas nesužavėjo, tačiau vyndarius ir čia su didžiuliu susidomėjimu aplankėme. Daug išmokome. Vyndariai be galo didžiuojasi savo laukais, savo vynu, savo darbu. Daugeliui tai visas gyvenimas, šeimos iš kartos š kartą perleistas amatas, todėl nenuostabu, kad patys savininkai asmeniškai priima ekskursijas ir su begaline aistra ir meile pasakoja apie savo vyno gamybą.

Nuo Mendozos mūsų kelias vinguriavo iš Argentinos į Čilę ir atgal turbūt net 6 kartus. Nežinau, kaip kitaip reikėtų pažinti Patagoniją, jei ne važiuojant dviračiu ar keliaujant autostopu. Lėktuvais ar autobusais galima tiek daug pražiopsoti… Čia kasdien, kiekviename žingsnyje jautėmės tarsi gamtos dalis. Kuo tolyn į pietus, tuo žmonės darėsi kuklesni ir šiltesni, vis mažiau ir mažiau buvo miestelių, kaimelių, upės ir ežerai virto ryškiai mėlynais, pasirodė ledynai ir snieguotos kalnų viršūnės. Jautįme, kad pamažu artėjame prie “pasaulio krašto”. Po sudėtingo sienos kirtimo iš Čilės į Argentiną keltais ir siauru vos žmogui praeinamu miško takeliu, atsidūrėme taip ilgai lauktame El Chalten miestelyje. Los Glaciares Nacionalinis parkas – tai Argentinos perlas. Jaudulys perbėga nugara prisiminus, kada pirmą kartą pamatėme Fitz Roy kalną… Jis ypatingas ir dėl techniškai sunkaus įkopimo, ir dėl savo unikalios formos. Kartą jį pamačius, niekada nesupainiosi su jokiu kitu kalnu. Vos už 4 valandų kelio lengvu žingsniu tiesiai iš miestelio, atsidurėme pačioje kalno papėdėje. Dar valandžiukę pėsčiomis iš kempingo – ir jau buvome visai šalia. Saulėlydis – tiesiog kvapą gniaužiantis! Fotografavome, sužavėti nuostabaus vaizdo. Dangus mainėsi ryškiausiomis spalvomis: nuo oranžinės iki violetinės. Juokėmės, kad jei šias nuotraukas kam nors parodysime, visi galvos, kad stipriai padirbėjome su fotošopo kompiuterine programa – taip viskas atrodė ryšku. Ne ką prasčiau atrodo ir saulėtekis. Kitą dieną galima palengva nužingsniuoti iki kito garsaus kalno – Cerro Torre arba grįžti atgal į miestelį ir pasileisti į bet kurią pusę – visur bus ką gražaus pamatyti. Ištvermingesni ir labiau patyrę gali leistis į 4 dienų Huemul trasą, o visiškai bebaimiai – net į 10 dienų kelionę po Pietų Patagnijos ledyninę kepurę. Čia pat, už El Chalteno miestelio, glūdi ledinis Viedma ežeras su tiesiai į jį atslenkančiu Viedma ledynu. Iš miestelio rengiamos kelionės, kurios keltu nuplukdo norinčius iki pat ledyno, o pageidaujančius gidas veda į krantą, kur galima ant jo užlipti ar bent jau prisiliesti. Huemul trasos metu taip pat atsidursite visai šalia jo.
Dar piečiau yra įsikūręs El Calafate miestas su medžio trobelių įvaizdį sukūrusia pagrindine turistine gatve. Čia turistų knibždėte knibžda. Ir ne dėl paties miestelio. Tik iš čia galite nuvažiuoti iki didžiausio žemyninio ledyno Perito Moreno, kuris vienintelis pasaulyje vis dar geba atsinaujinti, kai visi kiti pasaulio ledynai nenumaldomai mažėja. Puikus sausumos išsidėstymas bei gerai paruošta apžvalgos aikštelė leidžia iš labai arti stebėti skylančias ir su triukšmu į ežerą bekrentančias ledyno nuolaužas. Daugeliui, apsilankiusiųjų Argentinoje, tai viena įspūdingiausių vietovių.
Dar piečiau mūsų tikslas – ugnies žemė, ispaniškai taip žavingai skambanti Terra del Fuego, – paskutinis piečiausias žmogaus gyvenamas taškas. Bet apie tai, kaip ir apie žymiuosius Iguazu krioklius, Valdez įlanką ir niekada nemiegantį Buenos Aires sekančiame YouGoWild Adventures rašinyje.

– Diana Aleknaite