Lankomės Peru

Kai žiemiški orai jau nusistovėjo ir rutina be išlygų įpančioja mus į vienodą ritmą, viduje pradedame jausti keistą kirbulį kažką pakeisti. Kiek save atsimenu, netilpdama savyje, tai plaukus kirpdavau, tai juos dažydavau, tai nosyje auskarą įsivėriau, o ir tatuiruotė atsirado lygiai taip pat… Dabar gal suaugau, o gal tiesiog atradau tai, kas geriausiai patenkina norą keistis ir turi ilgalaikę išliekamąją moralinę vertę – būtent tai, dėl ko siela ir draskosi. Kelionės ir pažinimo dvasia prisotina protą atradimais, jauduliu, poilsiu, naujomis idėjomis ir neblėstančiais prisiminimais. Todėl, kai jau viduje kirminėlis pradeda kirbėti, žinau, kad laikas pradėti planuoti naują kelionę.
Šiandien viena populiariausių pasaulio lankytinų vietų yra Peru, savo unikalumu ir atrakcijų įvairove užpildanti kiekvieną keliautojo sielos atokvėpį. Turbūt, labiausiai visus traukia istorija ir Inkų imperijos paslaptys. Gamtos grožis ir įvairovė nukamuoja kiekvieno fotografo fotoaparatą iki paskutinio kadro! Na, o potyriai nejučia pakeičia visą likusį gyvenimą. Gamta, persipindama su čionykščio žmogaus istorija žadina vaizduotę ir keistas jausmas užlieja širdį, prisilietus prie senųjų miestų griuvėsių, primenančių, kas buvo tada, kai Inkų imperija valdė pusę žemyno. Tai užburiantis, jaudinantis ir įkvepiantis patyrimas. Ši šalis trauks sugrįžti atgal ir įkvėpti to paties mistika prisotinto oro.
Tokius įspūdžius Peru palieka ne be reikalo. Nors Peru labiausiai žinoma kaip Inkų imperijos centras, jos kultūrinį paveldą formavo ne viena čiabuvių gentis dar iki didžiosios imperijos įsikūrimo. Iš pirmosios Chavìn civilizacijos pajūrio regione, žinomos dėl stilizuotos religinės ikonografijos su įspūdingais įvairių gyvūnų atvaizdais, bei karingosios Sechìn civilizacijos išaugo Saliner ir Paracas visuomenės. Šioms priskiriama žymi meno ir technologijų pažanga, tokios, kaip krosnyje degta keramika ir sudėtingos audimo technikos. Laikui bėgant iš Parakas kilo puikiai mums žinoma Nazca civilizacija, garsi paslaptingomis Nazca linijomis. Tačiau šių ir kitų ankstyvųjų Peru civilizacijų pasiekimai nublanksta palyginus jas su prieškolumbine didžiaja Inkų civilizacija.
Labiausiai stulbinantis faktas Inkų imperijos istorijoje yra jos plėtra. Dar 1430 m. ji apėmė nedidelį plotą upės slėnyje aplink Cuzco, tačiau nepraėjus nei šimtmečiui, Inkų karalystė savo puikia karine taktika bei gebėjimu išnaudoti geriausias užkariautų civilizacijų savybes, apjungiant jas į vieningą visuomenę, išsiplėtė į didžiulę beveik 1 mln. m² teritoriją, kuri siekė nuo dabartinės Argentinos pietuose iki Kolumbijos – šiaurės vakaruose. Cusco, Inkų sostinė, buvo neabejotinai turtingiausias miestas Amerikose. Sakoma, kad čia stovėjo šventyklos, kurių sienos buvo kaltos didžiulėmis aukso plokštėmis. Nors iš Cusco architektūros liko tik pamatų fragmentai, inkų architektūros pasiekimai išliko nepaliesti įstabiame ritualiniame Machu Picchu mieste.
1532 m. Inkų imperija pačiame karaliavimo apogėjuje ėmė griūti būtent dėl to paties beribio karingumo. Viena didžiųjų istorijos tragedijų įvyko tuomet, kai ispanų užkariautojas Francisco Pizarro ir jo grupė atkeliavo į šias žemes vykstant vidiniam valdžios nepasidalijimo konfliktui. Neprilygstamu gebėjimu išnaudoti aplinkybes savo naudai, apgaule ir klasta palenkęs savo pusėn, o po to šaltakraujiškai nužudęs inkų valdovą Atahualpą, Pizarro ir jo vyrai užėmė Cusco miestą ir jį sugriovė. Nors inkai ir toliau kovojo dar keletą metų, jų imperija sužlugo ir ispanai užvaldė regioną. Susimąstau, kaip gi taip, saujelė baltaodžių vyrų, vos 200 jų, sugriovė tokią galingą valstybę? Ir tik pabuvus Peru ilgėliau, suvokiu, kad, inkus, greičiausiai, pražudė vietinių žmonių atvirumas, pasitikėjimas ir sąžiningumas, vis dar būdingas šiai tautai ir dabar. Žinoma, pavienių sukčių čia pasitaiko kaip ir visur, todėl mano žodis lieka tik mano nuomonė.
Šiandien Peru gyvena apie 23 mln. gyventojų, tolygiai pasiskirsčiusių po aukštumų, centrinį ir pakrantės regionus, labai skirtingus savo kultūra bei geografine padėtimi. Centrinėje šalies teritorijoje vyrauja skurdas, o derlingose upių slėnių žemumose išsivystė turtingesnė, daugiau pasaulietiška kultūra. Beveik pusė Peru gyventojų – indėnai, trečdalis vadinamieji metisai – indėnų ir baltųjų palikuonys, apie 10% yra Europos kilmės, likusieji – Afrikos ir Azijos tautų mažumos. Nors ispanakalbių čia dauguma, oficialiomis taip pat laikomos ir Quechua bei Aymara kalbos. Be to dar daugybė vietinių senųjų kalbų ir toliau gyvuoja aukštumose.

Peru klimatas, stipriai įtakojamas Andų kalnų bei jūrinės Humbolto srovės, turi du pagrindinius sezonus – drėgnąjį ir sausąjį, nors oras taip pat labai skiriasi priklausomai nuo geografinio regiono. Turizmo sezono pikas tęsiasi nuo birželio iki rugpjūčio, kada oras Andų aukštumose yra vėsus sausas. Tai yra geriausias, tačiau atitinkamai ir aktyviausias laikas leistis į turistinius bei kultūrinius žygius Peru. Aš esu linkusi šioje šalyje lankytis sezonų sandūroje, pačioje pradžioje arba pabaigoje, taip išvengdama turistų grūsties. Pavyzdžiui, kalnuotame regione žmonės gali lankytis ištisus metus, nors gruodžio–kovo mėnesiai čia lietingi. Be to, didžiosios kultūrinės bei religinės šalies šventės, tokios kaip Semana Santa eisenos ar La Virgen de la Candelaria, tikrai vertos dėmesio, vyksta kaip tik tuo metu. Peru paplūdimiai, atvirkščiai, daugiausiai lankomi karštuoju drėgnuoju metų laiku: nuo gruodžio pabaigos iki kovo. Likusią metų dalį centrinė ir pietų Peru pakrantė skendi garúa – rūke. Tačiau tai netrukdo aplankyti miestų su turtingu kultūriniu paveldu. Na, o tiems, kas trokšta laukinės Amazonės, norėčiau priminti, kad lietingiausi yra gruodžio-gegužės mėnesiai. Bet net ir tada retai lyja daugiau nei kelias valandas, todėl tikrieji nuotykių ieškotojai, saulės ir karščio mėgėjai tiesiog seka vietinių gyventojų pavyzdžiu: trumpam slepiasi per didžiausias liūtis.

Apkeliavus didžiąją dalį Peru, atmintin įsirėžė keletas ypatingų vietų. Pirmiausia, Baltoji kordiljera, su savo nuostabiomis baltomis viršūnėmis. Tai ypatinga vieta tuo, kad čia vos 180 km ilgio siaurame Andų kalnyno ruože yra net 33 viršukalnės, aukštesnės nei 5,500 metrų. Didybė tikrai gniaužianti kvapą. Skrydžio metu, jei pavyksta atsisesti prie lango rytinėje pusėje, iš viršaus atsiveria puiki baltųjų kalnų panorama. Tai tolimas civilizacijos neužterštas gamtos kampelis, kur surandi savo ryšį su gamta ir pabėgi nuo gatvių ūžesio. Čia nieko daugiau nėra, tik bendražygis žmogus su lengvute kuprine ant pečių, asiliukas, nešantis tavo turistinę mantą tais pačiais senovės civilizacijų prekeivių išmintais keliais ir kalnai – tokie didingi, tokie aukšti ir gražūs, sekantys tave savo dangaus mėlynumo ežerų akimis… Ar atsimenate tą gražų baltagalvį kalną prieš prasidedant meniniam “Paramount Pictures” filmui? Legendinis Artesonraju kalnas kaip tik čia!

Machu Picchu – ne mažiau įspūdinga vieta. Iš tiesų, Machu Picchu – tai daugeliui pirmas ir dažnai vienintelis pavadinimas siejamas su Peru. Esu kritiška ir linkusi galvoti, kad turistų nutūptos vietos – išpūstas burbulas. Tačiau nors čia petys į petį remiesi su kitais turistais, aš pabėgau į šalį nuo minios, pasirinkdama užlipti į Machu Picchu vardu vadinamą kalną, o ne populiarųjį Wayna Picchu, ir pažiūrėti į apačioje likusį miestą šiek tiek kitaip – pusiau realybėje tarsi iš paukščio skrydžio, pusiau savo vaizduotėje. Tiesiog stebuklinga! Įsivaizduokite, kad šitais pačiais akmeniniais takeliais, kur dabar turime progą apsilankyti, basomis bėgiojo inkų žyniai ir vaikščiojo imperatoriai, pasidabinę aukso dirbiniais ir nuostabiausiais audiniais! Ypatinga, kad vietovė išsaugota tokia, kokia buvo rasta. Net ir smulkūs restauracijos darbai čia atliekami tomis pačiomis technologijomis, kaip tada, kai Inkų imperija buvo statoma. Ir tai dar ne viskas – kur ne kur galima pamatyti iš po džiunglių šydo narpliojamus vis naujai rastus senuosius statinius.
Toks pat jausmas su nerimo priemaišomis užlieja širdį ir būnant Cusco. Iš istorijos, kaip jau minėjau, žinoma, kad Cusco buvo nugriautas, jį užėmus konkistadorams ispanams. Senųjų statinių pamatus ir akmeninių sienų fragmentus jie panaudojo savo europietiško stiliaus miesto statybai. Tokį jį dabar ir matome – mišrios architektūros ir šnabždantį kiekvienu akmeniu apie didžią istoriją.

Limoje jaučiuosi visiškai kitaip. Ji visokia – sena ir moderni tuo pačiu. Limoje puikiai išvystyta turizmo pramonė: turistams atviras gilus istorinis, archeologinis bei architektūrinis paveldas. Tiek senasis, tiek naujasis miestas traukia jaukiomis kavinukėmis, erdviais muziejais, meno galerijomis, festivaliais ir tradicijomis. Lima gyva ištisą parą, jei tik žinai, kur ir kada būti!
Jaučiu, kad į Peru grįšiu dar ne kartą, dalis manęs visam laikui liko ten, tarsi namuose. Ir Jums parodyti noriu Peru tokią, kokią aš pamilau: gilią, dramatišką, įvairialypę ir tiesiog – žavingą!

Diana Aleknaitė, 2013