Po ankstyvų pusryčių skubame į autobusų stotį ir iš ten gatvėmis gatvelėmis kylančiomis link dangaus pakylame iš slėnio į didingą senajį miestą Mont Alban. Didžiulės aikštės, nepaaiškinama akustika, statinių įvairovė ir detalių įmantrumas  verčia susimąstyti, nejaugi žmoniją ištiko amnezija ir mes, save laikantys išsilavinusia ir pažengusia karta, iš tiesų atradinėjame dviratį iš naujo? Popiet grįžtame atgal į  miestą. Kas nori, gali pasilikti mieste, kiti gal grįš ilsėtis viešbutyje. Kiekvienam pagal poreikį. (PR, V)