Svarbiausia – būti kartu

Nuo pat dienos, kai gimė Benas, žinojome, kad pasaulis nuo šiol bus kitoks. Prisižadėjome sau būti gerais tėvais ir išmokyti savo sūnų visko, ko patys išmokome. Žinau, kad visi tėvai taip jaučiasi ir mes ne išskirtiniai. Vis dėlto, kai kas buvo kitaip. Mūsų patirtis keliaujant sužadino labai daug jausmų: daug ką teko įvertinti iš naujo, o tos tiesos, kurios tvirtai nusistovėjo per paskutinius kelionėje praleistus kelerius metus, mums buvo ypač svarbios.

Nešėme savo draugams ir artimiesiems žinią apie žmonių gerumą, meilę artimui ir ne tik – apie ištiestą pagalbos ranką, apie tautų toleranciją ir draugystę, apie džiaugsmą kito sėkme ir gyvenimiškas pamokas iš keliautojo patirties, apie patirtis, prisiminimais nusėdančias atmintyje, apie oro skaidrumą kalnuose, apie norą gyventi, keliauti, pažinti.

Būtent tai pasižadėjome savo vaikui įdiegti. Netrukus gimė ir Adelė – dar vienas pasaulio žmogutis. Per savo atžalų laukimą ir auginimą troškome judėti, pasiilgome pasaulio – didelio ir spalvingo, jautėmės tartum uždaryti beprotiško greičio kasdienėje rutinoje ir aplinkinių pavargusiose dienose. Tačiau, kaip keliauti, jei glėbyje supame du mažylius? Reikėjo įkvėpimo vėl sugrįžti ten, kur taip traukė širdis. Skaitėme kitų šeimų kelionių knygas, dienoraščius, blogus, ryte rijome vaizdus jų nuotraukose su vaikučiais pačiose atokiausiose vietose, ir suvokėme, kad viskas įmanoma, kai labai labai nori.

Jau antroji didelė kelionė mums keturiems. Gal tik labiau laukinė. Pats pirmasis krikštas buvo šios vasaros atostogos Lietuvoje. Skrydžiai jau nebegąsdino, vaikų elgsena naujoje aplinkoje taip pat jau buvo patirta… Ko gi dar bijoti? Kažkaip savaime ir dviračiai įsikomponavo: kaip gi kitaip judėti šalyje su mažyliais, juk autobusais ten nepasitrankysi su pilnu glėbiu pienelio, tyrelių, sauskelnių ir visų kitų vaikiškų atributų.
Trys savaitės praleistos Nikaragvoje – buvo tarsi sapnas, toks, kada leki, rodos, pažįstamai nepažįstamoje aplinkoje, su šiokiais tokiais nesklandumais, su karščio ir įtampos elementais, kur prisilieti prie naujų niekad neregėtų būtybių, kada kartais norisi pabusti ir negali…bet galiausiai ryte pramerki akis su nugalėtojo jausmu širdyje. Negaliu žodžiais nusakyti artumo jausmo, kurį patyrėme būdami visi kartu. Namuose, nors ir vieni šalia kitų, dažnai mintimis bėgome per darbus, kitos dienos planus ir rūpesčius, o va čia tikrai buvome KARTU. Vaikų emocijos ir akyčių didumas, matant beždžiones, papūgas, rankytėse laikant čia pat ant vandenyno kranto ką tik išsiritusius vėžliukus, gaudant krabus, stebint gigantiškus baltus vėjo malūnus vertė mus nuolat šypsotis. Benas sako: “Mama, girdi?” Girdžiu, mano mielas, matau ir be galo džiaugiuosi, kad viskuo dalinamės kartu. Glaudžiu jį prie širdies, kol Žilvinas sūpuoja Adelytę, palmės šešėlyje atsitraukęs nuo dienos kaitros. Tokia idilija, toks jaukumas ir toks nuotykis!