Nikaragva

Kavą, tabako laukus, cigarų fabrikėlius, vulkanus, nepaprastai gerus šalies kelius ir Bigoron – jų tradicinį patiekalą.
Iš tiesų, ši šalis labai įvairiapusė savo atrakcijomis ir veikla, todėl tikrai daug kas gali rasti sau įdomių užsiėmimų. Kiekvienam pagal pomėgius: kam laipioti vulkanais, kam pasileisti kajakais ar valtimis į upes ir upelius, o tiems, kuriems norisi sūraus vandens ar vandenyno vėjo, taip pat yra ką veikti. Na, o senieji kolonijinio tipo miestai tiesiog džiugina akį tiek vizualiu, tiek dvasiniu spalvingumu. Užsiėmimų daug, vietovės įvairios, todėl patartina suplanuoti viską iš anksto. Nevalia pamiršti, kad tai Lotynų kultūra ir tempas čia šiek tiek lėtesnis, o žmonės – labiau atsipalaidavę.
Tobulos kūgio formos vulkanas Concepcion Ometepe saloje, su šalimais prilipusiu mažesniu vulkanu, didingai stūkso viduryje Cocibolca ežero. Tai viena iš priežasčių, kodėl Nikaragva vadinama vulkanų ir ežerų šalimi. Daugelis vulkanų – aktyvūs, ir ne vienas iš jų paskutinį kartą išsiveržė vos prieš 10 metų. Į visus vulkanus galima lipti, į kai kuriuos tiesiai aukštyn įkvėpti kiaušinio kvapo vulkaninių garų, o į kitus – nerti gilyn į skaidraus ir gaivaus vandens prisipildžiusius kraterius.
Mes rinkomės kopti į Concepcion, gal todėl, kad jis tiesiog viduryje ežero, o gal todėl, kad jis – kūgis. Atrodė, turėtų būti nesunku. Pasirodė visiškai atvirkščiai, bet, be abejonės žygis buvo vertas kiekvieno prakaito lašelio: vaizdas nuo viršūnės “išvertė iš koto”… Net nesusivokėme, kad per kavos bei bananų plantacijas, lydimi rėkiančių beždžionių bei keistų paukščių balsų, įlipome taip aukštai! Žinoma, dingusi žaluma ir atvėsęs oras buvo puikūs aukščio indikatoriai, tačiau akys vedė tik pirmyn, į tą už viršūnės užkibusį debesėlį. Ta pati “lengvai įveikiama” vulkano kūgio forma lipimą atgal į miestelį pavertė grynu adrenalino antplūdžiu, todėl žemyn pusę kelio sėkmingai šliuožėme atsisėdę (dėl visa ko). Pati Ometepe sala – natūralistų ir sodininkų rojus. Sutiksite ne vieną įsikūrusį užsienietį, kuris apkeliavęs visą pasaulį surado savo rojų čia. Visa sala alsuoja kažkokia hipiška kultūra, gamtos išsaugojimo idėja, čia remiamos vietinės bendruomenės ir sugalvojama visokiausių įdomių užsiėmimų keliautojams. Saloje galima jodinėti arkliais, važinėti dviračiais, pagulinėti tamsiojo smėlio paplūdimiuose, kopti link mažesniojo Maderas vulkano ieškant krioklių ir visaip kitaip išnaudoti atostogų laiką.
Tik persikėlus keltu atgal į žemyną, vos už vienos valandos kelio į šiaurę, ant to paties ežero pakrantės yra įsikūręs Granados miestas. Tai tikras brangakmenis: pastatai nudažyti įvariausiomis spalvomis, padengti raudonų čerpių stogais, o akmeninės gatvės tarsi perkelia keletu šimtmečių atgal. Miestas pilnas viešbutukų, vienas už kitą žavesnių, su uždarais kiemas ir mango medžiais. Mažutės kavinukės vilioja įvairiausių patiekalų bei, žinoma, puikios kavos aromatais. Kai kurių Nikaragvos kavos augintojų arabica rūšies pupelės užima net 2 vietą Pasaulio kavos kokybės vetinimų skalėje ir yra eksportuojamos tiek į JAV, tiek į Rusiją. Nepraleiskite progos paskanauti šia kava. Kiekvienas vietinės reikšmės restoranėlis visada turi kasdienio ryžių ir raudonų pupų patiekalo – Na o tikrąjį tradicinį mėsos patiekalą gausite tiktai gatvėje iš senolės šeimininkės rankų. Mums, po ilgo laiko kelionėje, Bigoron ypač priminė lietuvišką virtuvę. Į žalią banano lapą moteriškaitė įkrečia garintos jukos šaknies, primenančios miltingas lietuviškas bulves, šalia – marinuotų kopūstų salotų ir apdeda viską spraginta kiaulės oda. Tai gardumėlis! Ypač valgant pirštais… Vakare visas miestas suguža į centrinę aikštę: čia aidi gyva muzika, nerimsta žmonių šurmulys, skamba gėrimų taurės ir plevena žavi miesto dvasia. Rytas čia ne ką ramesnis: gatvės prisipildo turgaus prekeivių, pardavinėjančių viską – nuo kojinių ir diržų iki šviežių vaisių ir dar nepaskrendančių mažylių papūgiukų.
Tačiau neužsibūkime čia per ilgai, skubėkime į Ramiojo vandenyno pakrantę, kur mūsų laukia vienas unikaliausių gamtos reiškinių. Tai vietinių vadinama Arribada – laikas, kai jūriniai vėžliai išropoja į krantą dėti kiaušinių. Čia galite apsistoti palapinėse ir, prižiūrimi Parko darbuotojų, stebėsite šiuos jūrų gigantus pačiomis trapiausiomis jų gyvenimo akimirkomis. Vos po 40 dienų čia pat iš po smėlio išnyra šimtai mažyčių vėžliukų, kurie instinkto vedami skuba į vandenį. Labai nedaug jų išgyvena, juk į kiaušinius, kaip į puikų patiekalą, taikosi daugelis kitų gyvūnų, lygiai kaip ir į pačius vėžliukus, neatmetant, déjà, ir žmogaus. Todėl jei mylite gamtą, griežtai atsisakykite valgyti net restoranuose siūlomų vėžlio kiaušinių. Juk tai nykstantis gyvūnas…
Besidomėdami Nikaragva, apie šį kraštą galite išgirsti, kad tai didžiai nuniokota karų bei žemės drebėjimų šalis, bet tai, kas čia išliko, yra verta jūsų laiko ir dėmesio. Aš ten grįžčiau bet kada.